Ši knyga nėra vadovėlis apie nepagydomų ligonių slaugymą ar išsami mirštančiųjų psichologijos studija. Tai tiesiog pasakojimas apie galimybę iš naujo pažvelgti į ligonį kaip į žmogų, pakalbinti jį ir iš jo sužinoti, ką mes darome gerai, o ką ne. Autorė tiesiog pasakoja apie ligonius, pasidalijusius su ja kančiomis, lūkesčiais ir viltimis.

Šios istorijos paskatins ir kitus nevengti „beviltiškų“ ligonių, būti su jais nuoširdesniems ir palengvinti žmonėms paskutines jų dienas. Tie, kuriems tai pavyks, suvoks, kad šis bendravimas teikia abipusę naudą; jie geriau pažins žmonių mąstyseną, unikalius žmogiškuosius mūsų egzistencijos aspektus; tokie išgyvenimai praturtins ir galbūt padės nebe taip nerimastingai žvelgti į savo pačių mirtį.