C. Clausewitzas metodiškai ir nuosekliai įrodinėja, kad absoliučios gynybos būti negali, tai prieštarauja pačiai karo sampratai. Taktikoje gynybinis mūšis yra iki to momento, kol priešas pasirodo prieš mūsų pozicijas, tada mes galime naudoti visas puolimo priemones pasinaudodami išlaukimo ir vietovės pranašumais. Strategijoje prie to prisideda įrengto karo teatro poveikis, moralinės jėgos ir gyventojai. Pagrįsdamas, kad gynyba yra stipresnė karo forma nei puolimas, Clausewitzas analizuoja gynybos ypatumus kalnuose, vandens kliūčių gynybą, galimybę atsitraukti į šalies gilumą, liaudies karo galimybes, karo teatro gynybos ypatumus. Karo tikslas – sutriuškinti priešą, o priemonė – ginkluotųjų pajėgų sunaikinimas. Tai teisinga ir puolimo, ir gynybos atžvilgiu. Besiginantysis naikina priešo pajėgas, kad pereitų į puolimą, o puolantysis, kad užimtų šalį. Tokiu būdu šalis arba dalis jos yra puolimo objektas. Kai tai pasiekiama, puolantysis gali pereiti į gynybą. Analizuojami galimi puolimo būdai, priemonės, karo teatro įtaka puolimo rezultatams. Didelis dėmesys skirtas karo planui. Kaip ir pirmojoje knygoje nurodoma, kad prieš bet kokį karą teorija reikalauja įvertinti jo pobūdį, kuris apibrėžiamas remiantis politiniais duomenimis. Prievarta, kurią teks panaudoti, atitiks mūsų politinius reikalavimus ir priešo reikalavimus. Tačiau jie ne visada aiškūs – tai pirmoji priežastis, nustatanti priemonių panaudojimą iš abiejų pusių. Antroji priežastis – valstybių padėtis ir aplinkybės jose nevienodos. Trečioji priežastis – nevienoda kiekvienos valstybės valia, tautos charakteris ir jų valdovų galimybės. 6 Analizuodamas karą kaip politikos instrumentą Clausewitzas pabrėžia, kad karas – tai tik dalis politinių santykių, kurie nebūna savarankiški. Ir karo metu politiniai santykiai tarp kariaujančiųjų nenutrūksta. Taigi karas niekada negali būti atsietas nuo politinių santykių. Politika, panaudodama karą, vengia aiškių išvadų, mažai rūpinasi galutinėmis galimybėmis, domisi tik artimiausiomis tikimybėmis. Kadangi yra daug neapibrėžtumų, karas tampa savotišku žaidimu. Kiekvienos valstybės politika tikisi aplenkti priešą menu ir tolregyste. Analizuodamas ribotą (puolamąjį ir gynybinį) karą ir karą, turintį tikslą sutriuškinti priešą, nurodo du pagrindinius principus, vienijančius visą karo planą: sutelkti visus veiksmus ir veikti kaip galima greičiau. Nagrinė- damas daugelio praeities karų eigą patvirtina šių principų veiksmingumą ir efektyvumą.