Žymieji karo strategai, tokie kaip Antonio Henri Jomini ir Carl Von Clausewitz’as, tikrai yra girdėti kiekvienam su kariuomene susijusiam žmogui: karininkui, seržantui ar kariūnui. Beveik visos karo akademijos nagrinėja šių strategų raštus, aiškinasi karo principus, domisi mąstytojų biografijomis. Nepaslaptis, jog daugelis karų buvo planuojami pasiremiant Carl Von Clausewitz’o karo principais. Nemaža dalis veiksmų pasiteisindavo ir stratego idėjos darėsi vis populiaresnės. Skaityti stratego raštus tapo tarsi mados reikalas, tradicija, būtinumas prieš pradedant karo veiksmus. Tačiau kodėl karo stratego idėjos yra tokios svarbios ir šiandien? Kodėl karo veiksmai planuojami labai panašiai kaip ir prieš daugelį metų? Pasak Clausewitz’o, karas yra nieko daugiau, kaip dvikova tik didesniu mastu. Nesuskaičiuojamos dvikovos sukuria karą. Kitaip dar karas gali būti įsivaizduojamas kaip imtynininkų poros susirėmimas. Kiekvienas bando per savo fizinę jėgą priversti kitus daryti tai, ko jis nori, o pagrindinis jo tikslas yra padaryti savo priešininką nesugebančiu toliau pasipriešinti. Antra vertus, autorius išskiria kitą labai svarbų karo veiksnį – jėgą. Ją apibūdina kaip fizikinę galią, atmesdamas moralines jėgas, išreikštas valstybėje ir įstatyme – vadinasi, jėga yra karo priemonė, karo objektas. Apsaugoti šį objektą mes turime padarydami priešą bejėgiu ir dėl šios priežasties karo tikslai yra teisingi. Clausewitz’as knygoje išskyrė bendrus, gynybos, puolimo ir teritorijos karo principus. Visi jie aptariami atskirai skirtinguose skyriuose. Sunku būtų išskirti kurį nors vieną iš visų, nes visi yra svarbūs analizuojant ir lyginant šių dienų taktikos ypatumus.