Knygoje rašoma apie dailės kūrinius, kabančius muziejų salėse ar esančius saugyklose. Skaitytojas visuomet gali juos matyti, pasitikrinti. Taigi rašyti apie juos lengva, ir sunku. Lengva, nes kalbama apie skaitytojui prieinamus dailės objektus, o sunku ir painu todėl, kad dažnas dailės mylėtojas jau turi savo tvirtą nuomonė apie tą kūrinį, apie ko autorių, yra įsitikinęs paveikslo metrikos teisingumu. Nejauku sugriauti tą įsitikinimą, – tai meno mylėtojui savotiškas moralinia smūgis. Kai kuriose knygos vietose skaitytojas pastebės ie autoriaus nusivylimą, ginčą su pačiu savimi, pastangas į šį ginčą įtraukti ir skaitytoją, priversti jį kartu galvoti ir ieškoti.