Filosofijos istorikas Pierre‘as Hadot šiandieniam akademinio filosofavimo nuobodulio išvargintam pasauliui primena, kad filosofija buvo ir, tiesą sakant, turėtų būti visai ne tai, ką jūs girdite universiteto auditorijose, radijo bangomis, skaitote knygose, matote televizijos ekrane ar užklydę į kokią puslapio Filosofija Lietuvoje anonsuojamą konferenciją.

Šioje knygoje antikos filosofai vaizduojami ne vien kaip pasaulio pagrindų ieškotojai, dangiškų sferų muzikos klausytojai, Achilo ir vėžlio lenktynių stebėtojai ar bėgliai iš Olos. Hadot tvirtina, jog pirmiausiai filosofas – tai tam tikrą gyvenimo būdą pasirinkęs asmuo, kurio pirmasis tikslas yra tobulinti save, artinantis prie tam tikro, ne visuomet tiksliai apibrėžto ar su visomis smulkmenomis įsivaizduojamo išminčiaus idealo. Filosofas yra tas, kuris pasirenka gyvenimą pašvęstą savo paties transformavimui, paremtam diskursyviomis, o kartais net fizinėmis pratybomis. Antikoje, teigia Hadot, pirmiausiai buvo pasirenkamas gyvenimo būdas, ir tik pastarasis formuodavo filosofinį diskursą, o ne atvirkščiai.

Pažvelgus į antikinį filosofavimą per šitokią prizmę iš naujo įvertinamas ir filosofijos mokyklų vaidmuo. Tai, kad stoikai ar epikūrininkai užsiiminėjo pseudo-religiniu savęs tobulinimu – kone chrestomatinė tiesa. Bet kad nuo jų nelabai skyrėsi įprastai grynojo mokslo bastionais laikomi Platono Akademija ir Aristotelio Likėjus, gali pasirodyti netikėta. Nors, Pierre‘o Hadot pastangų dėka, įtikėtina.

Pasaulyje, kur vienos iš perkamiausių knygų yra psichologinės savipagalbos vadovėliai, ši knyga yra absoliučiai savalaikė. Juolab, kad filosofams-gyvenimo mokytojams Lietuvoje populiarumo niekuomet nestigo.