K. Stanislavskis savo knygoje „Aktoriaus saviruoša“ kalbėdamas apie dramos teatro aktoriaus talento pasireiškimą, didžiausiu aktoriumi vadina tą, kuris yra galingas scenoje „pergyventi“, t. y., kuris gali taip įsijausti į vaizduojamojo personažo asmenybę, kad scenoje išgyvenamieji jausmai ir įvykiai tampa paties aktoriaus jausmais į ir įvykiais, kuriais jis pavergia žiūrovą ir veda jį savo norimu keliu per visą vaidinimo eigą, ligi nukrentant uždangai paskutinį kartą.