Tai mažos, trapios, laukinės mergaitės Saros kelias į save. Kova už vietą po saule. Tai bėgimas nuo savęs ir tuo pačiu savęs ieškojimas kituose. Lyg tik priklausymas kitam – garantija būti mylimam.

Tai knyga apie akmenuką bate, kurį kiekvienas nešiojamės. Nes galbūt būti mažyčiam ir nereikalingam, tai nėra pabaiga. Nes galbūt, kai tu pralaimi, tu laimi laisvę. Tai išpažintis apie meilės trūkumą, laimės ir gyvenimo pilnatvės ieškojimą aplinkkeliais, tikėjimą, kad žmogų padaryti laimingą gali tik kitas žmogus. Ir supratimą, kad viskas prasideda ne nuo kito, o nuo paties savęs. Tik pats save pamilęs, tokį netobulą, purviną, parkritusį, tačiau atsistojusį, purvus nusivaliusį ir tame virsme žmogumi tapusį, galėsi mylėti ir šalia esantį.

Tokių sarų šimtai... Tūkstančiai arba viena. Jos vaikšto tarp mūsų laukdamos, kol bus kažkieno meile pagydytos, nežinodamas, kad išgydyti gali tik jų pačių meilė sau.