Savita romano „Akmeniniai klevai“ kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleisdamos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio.

Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kur aprašo gyvenimą. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.