Šio numerio tema – fotografija, bet ne jos meno tradicija ar naujovės. XX a. 8-ajame dešimtmetyje muziejams pagaliau pripažinus fotografiją menu, menininkai ją atrado kaip neaiškią (kartu ir realistinę, ir kuriančią fikcijas) mediją. Fotografijos kritikas Andy Grundbergas ją pavadino „bendra kultūrinių vaizdų apykaitos valiuta“, nes „fotografijos suvokiamos nebe kaip skaidrūs langai į pasaulį, bet kaip kultūros mezgami painūs tinklai“. Nuo tada vizualioji kultūra tapo beribių vaizdų – lengvai reprodukuojamų ir nrturinčių autoriaus – repertuaru, iš kurio bet kas gali skolintis kvazirealybės fragmentus ir panaudoti juos (at)kuriant tapatybes, mitus, erdvės ir laiko iliuzijas, politinius įsitikinimus ar istoriją. Skaitmeninės technologijos šias galimybes dar labiau išplėtė, ypač todėl, kad dabar bet kokius vaizdus galima perkelti į skaitmeninį formatą, transformuoti juos nepaliekant žmogaus rankos prisilietimo pėdsako ir pasidalinti pasaulinio masto virtualybės tinkle.