Pirmajame Alinos Valantinavičienės (Kriso Harė) eilėraščių rinkinyje „88 eilėraščiai“ bandoma įžvelgti, kas slypi egzistencinėje atkarpoje, kiek savyje talpina trumpas brūkšnelis tarp gimimo ir mirties datų.

Laikotarpių persipynimas, balansavimas ant tikrovės – fikcijos, gyvenimo – mirties ribų, alegoriškumas, paradokso paieška kuria eilėraščio erdvę, atspindinčią būtį kaip tarpinę būseną, kaupiančią įspūdžius ir randus. Suvokiant materijos laikinumą, įtraukiant dievoieškos motyvus, asmenines patirtis, aplinkos stebėseną stengiamasi įžvelgti Amžinybės potėpius būtyje, laiko cikliškumą, Anapusybės egzistavimo galimybę.