Iš Niurnbergo procesų plačiausiai žinomas pirmasis, vykęs 1945–1946 metais. Tačiau iš tiesų, be šio, 1946–1949 m. buvo surengta dar dvylika teismo procesų. Per juos apklausta šimtas aštuoniasdešimt kaltinamųjų – visi aukšto rango, itin svarbias pareigas ėję naciai. Kiekvienas procesas buvo skirtas kuriam nors visuomenės sluoksniui (medikams, teisėjams, kariškiams, pramonininkams). Režimas, kurį rėmė didžioji Vokietijos gyventojų dalis, buvo apraizgęs visą šalies visuomenę: jį dosniai finansavo stambieji pramonininkai ir bankininkai, jo nusikaltimus žmoniškumui dangstė teismai, armija prisidėjo prie etninio užgrobtų teritorijų „valymo“, o dalis medikų, pamynę profesinę etiką, atliko eksperimentus su koncentracijos stovyklose įkalintais žmonėmis.

Knygoje „Dvylika pamirštų Niurnbergo procesų (1946-1949), arba neįmanoma Vokietijos denacifikacija“ sudėti tiek kaltintojų, tiek gynėjų teisme išsakyti argumentai, paskelbti nuosprendžiai. Aprašant procesą dėmesys paprastai sutelkiamas į vieną ar kelis kaltinamuosius, kurių istorijos iškalbingiausiai atskleidžia nusikalstamos veiklos mastą. Paskutiniuose skyriuose aptariamas sudėtingas Vokietijos denacifikacijos procesas, kuris dėl įvairių priežasčių taip ir liko iki galo nebaigtas.